Pamokų laikas

         1. 8.00-8.45

         2. 8.55-9.40

         3. 9.50-10.35

         4. 11.05-11.50

         5. 12.00-12.45

free counters

 

          Amsis gyvena čia -->>.

Naujienos

Rekomenduoju. Tinklalapis, kuriame ras nuoširdžios, įdomios,naudingos informacijos tiek tėveliai, mokytojai, tiek ir vaikai.

Vaikystes-sodas.lt

Kodėl tema 'vaikai ir technologijos' - apipinta mitais?
>> Read More

Savarankiškumas: ką daryti tėvų – sraigtasparnių laikais?
>> Read More

https://www.emokykla.lt/

Kodėl reikia ugdyti emocinį vaikų intelektą?
>> Read More

Lietuvos mažųjų žaidynių finalas – Jonavoje
>> Read More

Įdomu

Pamokančios istorijos

Pasakojimas apie Tedį Stollardą

                 Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.

                 Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje pakumpęs sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.

                 Misis Thompson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti. Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.

                 Kai misis Thompson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.

                 Mokykloje, kurioje dirbo misis Thompson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo…

                 Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.

                 Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.

                 III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.

                IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.

                 Dabar misis Thompson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio. Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.

                 Jo dovana buvo įpakuota į rudą bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.

                 Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.

                 Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: „Misis Thompson, šiandien Jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama“.

                 Kai vaikai išėjo iš klasės, misis Thompson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Ji ėmė mokyti vaikus. Be to, skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo geriau jis mokėsi.

                Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos „numylėtinis“ buvo Tedis.

                Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.

                Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Thompson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.

                  Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog misis Thompson buvo jo mylimiausia mokytoja.

                 Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad misis Thompson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Theodoras Stollardas”.

                  Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame Tedis rašė, jog ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė misis Thompson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.

                  Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais. Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo: „Ačiū, ,misis Thompson, už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiam ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti“.

                   Misis Thompson, vos sulaikydama ašaras atsakė: „Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja“.

                   Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką pakeisti vaiko gyvenime… Šiandien!

Mokinys kreipėsi į mokytoją:
- Tu toks išmintingas. Esi visada geros nuotaikos ir nepyksti. Padėk ir man tapti tokiu.
Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.

- Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, - pasakė mokytojas, - imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kyla konfliktas, įdėk ją į maišelį.
- Ir tai viskas? - ...nusistebėjęs paklausė mokinys.
- Ne, - atsakė mokytojas. - Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kaskart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.

Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešiotis. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.

Mokinys atėjo pas mokytoją:
- Jau nebeįmanoma viso to su savimi nešiotis. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.

Mokytojas atsakė:
- Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors pyksti ar įsižeidi, padedi akmenį sau ant širdies. Tiesiog to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris gimdo dvokiančias ydas. Apie šią naštą lengvai pamirštame, ji pernelyg sunki, kad visad su savimi nešiotume. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvienąkart, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis akmuo tau reikalingas.
(Pasakojimas iš žurnalo "Raktas")

Mokytoja ir mokinys (jautri istorija)

    Vienos iš šeštų klasių auklėtoja mokslo metų pradžioje atsistojo priešais savo mokinius, perbėgo akimis per visų veidus ir, kaip tokiais atvejais paprastai daroma, pasakė, kad labai džiaugiasi visus juos matydama, ir visus juos myli. Tai nebuvo tiesa – viename iš pirmųjų suolų sėdėjo berniukas, kurio ji baisiai nemėgo.

    Jie susipažino praėjusiais metais. Jau tada ji pastebėjo, kad jis nežaidžia su bendraklasiais, vilki nešvarius rūbus ir iš tolo trenkia taip, tarsi gyvenime būtų nė karto nesiprausęs. Mokytojos nuomonė apie šį mokinį vis blogėjo, kol galop širdyje užgimė tokia neapykanta, kad moteris būtų mielai perbraukusi visus jo darbus raudonu tušinuku ir parašiusi už juos vienetą.

    Kartą mokytojams teko analizuoti savo mokinių bylas ir charakteristikas nuo pat pirmųjų mokslo metų. Ši mokytoja atidėjo nemėgstamiausio mokinio bylą į pačią pabaigą. Kai pagaliau prisivertė ją atversti, buvo priblokšta to, ką pamatė.

    Berniuko pirmos klasės mokytoja rašė: „Tai – nuostabus ir gabus berniukas. Nuo jo veido nedingsta šypsena. Namų darbus ruošia kruopščiai ir tvarkingai. Būti kartu su juo – vienas malonumas.“

   Antros klasės mokytoja: „Puikus mokinys, kurį labai mėgsta bendraamžiai, tačiau jo šeimoje yra rimtų problemų: mama serga nepagydoma liga, o gyvenimas namuose greičiausiai yra nuolatinė kova su mirtim.“

    Trečios klasės mokytoja:: „Motinos mirtis jį labai paveikė. Jis stengiasi iš visų jėgų, tačiau tėvas juo visiškai nesidomi. Jei niekas nesikeis, toks gyvenimas labai greitai gali turėti itin negatyvių pasekmių.“

    Ketvirtos klasės mokytoja: „Vaikas neatsakingas, nesidomi mokslais, beveik neturi draugų ir dažnai užmiega pamokų metu.“

   Po to, ką perskaitė, mokytoja labai susigėdo. Dar blogiau ji pasijuto, kai prieš didžiąsias žiemos šventes mokiniai sunešė jai dovanėles, įsuktas į blizgantį dovanų popierių ir aprištas kaspinėliais. Jos nemylimo mokinio dovana buvo suvyniota į šiurkštų rudą lapą. Kai kurie vaikai ėmė šaipytis, kai pamatė, kad viduje apyrankė, kuriai trūko poros akmenėlių, ir maždaug ketvirtadalis kvepalų buteliuko.

Mokytoja nutildė klasę. Ji pasakė: „O, kokia nuostabi apyrankė!“ Po to užpurškė šiek tiek kvepalų ant savo riešo.

    Tą dieną berniukas užsilaikė po pamokų, priėjo prie mokytojos ir pasakė: „Dabar jūs kvepiate kaip mano mama.“ Kai jis nuėjo, mokytoja įsiraudojo. Tą dieną ji nustojo mokyti vaikus vien literatūros, rašymo ir matematikos. Ji ėmė mokyti juos gėrio, užuojautos ir supratimo.

  Gana greitai po tokių pamokų prasidėjo ir kitos permainos. Mokytojos nemylimas mokinys vėl pradėjo gyventi – tikrąja to žodžio prasme. Mokslo metų pabaigoje jis tapo vienu iš pačių geriausių mokinių. Nors mokytoja vėl sakė, kad visus myli vienodai, šį kartą ji taip pat melavo: iš tiesų ji mylėjo ir vertino tik šį mokinį.

    Po metų, kai mokytoja dirbo jau su kita klase, ji rado po durimis pakištą to berniuko raštelį: „Mokytoja, jūs esate pati geriausia iš visų, kokias man kada teko turėti.“ Praėjo dar penkeri metai, ir ji vėl gavo laiškelį. Jos buvęs mokinys rašė, kad baigė koledžą labai gerais įvertinimais, o ji ir toliau lieka pačia geriausia mokytoja iš visų. Dar po ketverių metų atėjo laiškas, kuriame buvo rašoma, kad nors ir labai sunku, jos buvęs mokinys greitai baigs universitetą pačiais geriausiais balais, su prierašu, kad ji ir toliau – pati geriausia mokytoja, kokią jis turėjo savo gyvenime.

    Po ketverių metų atėjo dar vienas laiškas. Šį kartą jos buvęs mokinys rašė, kad po universiteto baigimo panoro pagilinti savo žinias ir tęsti mokslus. Dabar prie jo pavardės buvo žodelis „daktaras“. Ir jis vėl nepamiršo pakartoti to, ką kartojo visada: „Mokytoja, jūs pati geriausia...“

    Laikas bėgo... Viename iš savo laiškų jis papasakojo, kad sutiko nuostabią merginą ir ketina kurti su ja šeimą, kad jo tėvas mirė prieš dvejus metus. Jis klausė, ar ji sutiktų jo vestuvėse užimti garbingą vietą, kurioje turėtų sėdėti jaunikio motina. Mokytoja sutiko.

Vestuvių dieną ji užsidėjo tą pačią apyrankę, kurią prieš daugelį metų gavo dovanų iš savo mokinio, ir nusipirko tų pačių kvepalų, kurie jam priminė mamą. Jie susitiko, apsikabino, ir jis pajuto tokį pažįstamą kvapą.

    „Ačiū, kad tikėjote manimi, ačiū, kad leidote pasijusti reikalingam ir reikšmingam, kad išmokėte tikėti savo jėgomis ir skirti gėrį nuo blogio“, – padėkojo jis. O ji, su ašaromis akyse, atsakė: „Tu klysti... Tai tu mane viso to išmokei. Aš nežinojau, kaip mokyti, kol nesusipažinau su tavimi...“


About | Privacy Policy | Cookie Policy | Sitemap
Obelių gimnazija. Mokytoja Dalia Skeirienė.