Pamokų laikas

         1. 8.00-8.45

         2. 8.55-9.40

         3. 9.50-10.35

         4. 11.05-11.50

         5. 12.00-12.45

free counters

 

          Amsis gyvena čia -->>.

Naujienos

Rekomenduoju. Tinklalapis, kuriame ras nuoširdžios, įdomios,naudingos informacijos tiek tėveliai, mokytojai, tiek ir vaikai.

Vaikystes-sodas.lt

Kodėl tema 'vaikai ir technologijos' - apipinta mitais?
>> Read More

Savarankiškumas: ką daryti tėvų – sraigtasparnių laikais?
>> Read More

Kodėl reikia ugdyti emocinį vaikų intelektą?
>> Read More

Lietuvos mažųjų žaidynių finalas – Jonavoje
>> Read More

Įdomu

Tėveliams

25 būdai, kaip tiesiogiai paklausti, kaip sekėsi mokykloje? -->>

Kaip paskatinti skaityti? Negi papirkinėti? https://linchia.wordpress.com/2016/08/02/kaip-paskatinti-skaityti-negi-papirkineti/

 

10 dalykų, kuriuos reikia pasakyti vaikui

Visiems girdėta statistika sako, kad su vaikais kalbamės vos kelias minutes kasdien. Žinoma, kalbamės gal ir daugiau - valgydami, apsipirkdami, žiūrėdami televizorių, tačiau tikrų, gilių ir pomokančių pokalbių tikrai trūksta. Kviečiame nepamiršti ir pasikalbėti su savo atžalomis!

 

 

1. Tau nereikia visų džiuginti. Vaikai, stebėdami šeima besirūpinančią mamą, neretai stengiasi būti visų mėgstami ir mylimi, lyg norėdami lygiuotis į savo tobulą mamą. Svarbu paaiškinti, kad jie anaiptol neprivalo visiems įtikti, tikrai nereikia stengtis visų džiuginti, žmonės juos myli už tai, kas jie yra, o ne dėl to, kad jie pataikauja kitiems.

 

2. Nieko nebijok! Skatinkite vaikus nebijoti žaisti, nebijoti nukristi ir nusibrozdinti kelius, mėlynės ir žaizdelės tikrai užgis. Padėkite jiems išgyventi tikrą vaikystę su laipiojimais į medžius, gaudynėmis, nubalnotu smakru bei alkūnėmis.

 

3. Nesidrovėk savo pomėgių. Paaiškinkite, kad nereikia išsižadėti to, kas įdomu, tegul atžalos lanko tokius būrelius, kokius nori, žaidžia su patinkančiais žaislais. Jeigu bendraamžiai ima šaipytis, tai drauge pasvarstykite, kokią jie turi teisę, kodėl vaikas jaučiasi už juos prastesniu, kodėl nori pataikauti, įrodykite, kad tikri draugai nesišaipo ir palaiko, net jeigu jiems patiems ta veikla ir neįdomi.

 

4. Gali nepritarti man ar kitiems, bet argumentuok. Skatinkite vaiko savarankišką mąstymą, paaiškinkite, kad nereikia nei ašarori, nei kelti isterijų, jeigu jis nepritaria jums, tėčiui ar bet kam kitam. Skatinkite atžalą paaiškinti, kodėl jam nepatinka jūsų ar bet kurio kito žmogaus nuomonė, ką siūlo jis pats. Jausdamas, kad jo nuomonė gerbiama vaikas ims labiau gerbti ir kitų žmonių nuomonę.

 

5. Tu labai gražus žmogus. Vaikai žiaurūs ir norėdami gali šaipytis iš absoliučiai bet ko... Tai rūbai nemadingi, tai kuprinė negraži, tai plaukai garbanoti ir žandai strazdanoti. Aiškinkite vaikams, kad jie unikalūs, kad jie yra jūsų ir tėvelio gražiausias derinys, kad pašaipūnai tikrai nėra jokie grožio ar mados ekspertai, o tiesiog vaikai, kurie šitaip siekia gauti dėmesio.

 

6. Skaityk knygas. Šiame technologijų amžiuje vaikai mažai skaito, būtent dėl to prastėja jų rašybos įgūdžiai, skursta žodynas. Rodykite pavyzdį, nueikite į parką, drauge atsisėskite ant suolelio ir skaitykite atsineštas knygas. Užteks ir valandėlės!

 

7. Tu nesi aš. Tu nesi tėtis. Skatinkite vaiko individualumą, neverskite jo lankyti tų būrelių, kuriuos lankėte jūs, skaityti tų knygų, kurias jūs skaitėte vaikystėje, groti tais muzikos instrumentais, kuriais jūs grojote. Žinoma, supažindinkite vaiką su savo pačios ar tėčio vaikyste, pasiūlykite jums patikusias veiklas, tačiau patikinkite vaiką, kad jis pats gali ir turi ieškoti savo kelio, bandyti ir čiupinėtis iki kol ras tą, kas džiugina jo širdutę.

 

8. Tai (tikriausiai) nėra tavo kaltė. Mokykloje pasišaipė? Nesiseka matematika? Paskutinis atbėgai bėgimo varžybose? Paaiškinkite vaikui, kad daugelyje situacijų tai tikrai nereiškia, kad jis nevykėlis - gal jam sunkiau pasiekti gerų rezultatų sporte, tačiau vaikas muzikalus, gražiai šoka, gal sudėtingiau perkrimsti matematikos uždavinius, tačiau lengva parašyti gražų rašinėlį. Nepamiršte išugdyti suvokimo, kad žmonės skirtingi, kad jiems sekasi skirtingi dalykai. Žinoma, pirmiausia išsiašikinkite ar vaikas pats įdėjo pakankamai pastangų, gal praleido treniruotes, gal namų darbų neparuošė, o gal praitą savaitę ir pats bendraklasį pastūmė...

 

9. Būk savo draugu. Pamokykite vaiką, visų pirma, susidraugauti su savimi, spręsti savo problemas, neprisidaryti bėdų ir už jas atsakyti. Negalima nuolat klliautis tėvų pagalba, slėptis už mamos ar mokytojos sijono ar sekioti vyresniojo brolio ar sesės. Kalbėkite su vaiku apie jo paties šaunumą, suraskite veiklų, kuriomis jam patiks užsiimti vienam, ugdyti savarankiškumą ir meilę sau. Pabrėžkite ir tai, kad save mylėti svarbu ne ką mažiau nei matyti ir savo silnąsias puses bei jas taisyti, nevalia pulti į puikybę.

 

10. Aš ir tėtis labai stengiamės. Priminkite vaikui, kad jį mylite, kad dėl to tikrai stengiatės, tačiau nei mama, nei tėtis nėra supermenai, jie irgi gali suklysti ir pavargti, ir nepelnytai pakelti balsą, ir neišklausyti. Nebijokite vaiko atsiprašyti ir jam paaiškinti, kad nepaisant smulkių nesklandumų jį labai mylite ir stengiatės būti gera mama.

 


Informacijos šaltiniai: http://www.mama.lt/show-article/7051/10-dalyku-kuriuos-reikia-pasakyti-vaikui

Greit į pirmą klasę

LEIDINYS BŪSIMŲJŲ PIRMOKŲ TĖVAMS

  

Nesielvartaukite, kad negalite duoti savo vaikams visų geriausių pasaulio dalykų. Atiduokite visa, ką geriausia turite savyje.

 

AR VAIKAS JAU PASIRUOŠĘS MOKYKLAI?

 

         Kai iškrenta pirmieji dantukai, kai nusibosta miegoti pietų miego ir eiti į darželį, metas į mokyklą. Pirmiausia vaikas turėtų būti socialiai pasiruošęs, mokėti užsirišti batukus, užsisegti sagas, persirengti, apsivilkti sportinę aprangą (visi higienos įgūdžiai) ir pan. Mažylis turėtų mokėti pasisveikinti, atsisveikinti. Pasitaiko, kad kai kurie vaikai įsivaizduoja, jog mokykloje žais su lėlytėm ir mašinėlėm. Tokie mažyliai psichologiškai dar nesubrendę mokyklai. Tėvai gali ir turi padėti tokiems vaikams susikaupti. Prieš ruošiantis į mokyklą, reikėtų jiems papasakoti, ką jie ten veiks. Būtina su mažyliu kalbėtis apie tai, kas jo laukia. Dažniausiai pirmieji tėvų ima klausinėti patys vaikai. Kai kurie nerimauja, kaip jiems seksis, kiti tiesiog domisi, kaip ten viskas vyksta ir pan. Atsakykite, paaiškinkite. Vaikas turi žinoti, kad 35 minutes reikės būti susikaupusiam, teks klausytis ir išgirsti. Reikės mokėti pasakoti. Atkreipkite dėmesį į vaiko kalbą. Jis jau turi mokėti dalytis įspūdžiais. Jei tai sunkiau sekasi, pravartu per vasarą pasimokyti – pavartyti knygeles, aptarti paveikslėlius. Lavinti kalbą būtų galima aptariant vaiko dienos įvykius: kaip jam sekėsi darželyje, ką jis nuveikė... Labai svarbu negąsdinti vaiko mokykla.

     Vaikai skaityti pradeda nuo savo vardo pirmosios raidės, mylimo žaisliuko pavadinimo. Mokymosi skaityti norą galima sužadinti ir žaidimu. Pvz.: „Šiandien skaitysim knygutę. Kokios norėtum? Surask. Kokia raide prasideda pavadinimas?“ ir t.t. Jei vaikas žino pavadinimą, paduokite kitą knygą – tegul pastebi, kad apsirikote. Dažniausiai mažieji į mokyklą ateina jau mokėdami parašyti savo vardą. Blogai, kai išmoksta netaisyklingai laikyti parkerį ar netinkamai rašyti raideles – tokius reikia iš naujo mokyti. Jei vaikas kairiarankis, netrukdykite jam dirbti kaire ranka. Visko vaikas išmoks mokykloje, tačiau mažyliai su malonumu skaičiuoja savo pirštukus. O dar labiau jiems patinka skaičiuoti pinigėlius, kai nori ką nors nusipirkti – tai ir yra puikus matematikos pradžiamokslis.

KAIP ELGTIS TĖVAMS, KAD PADĖTŲ SAVO VAIKUI SĖKMINGAI INTEGRUOTIS Į MOKINIŲ VISUOMENĘ

 

     Pradedant lankyti mokyklą, ypatingos reikšmės įgyja nuostatos ir nuotaikos, su kuriomis vaikas peržengia mokymo įstaigos slenkstį. Neretai vaiko požiūrį į mokyklą, apskritai į mokymąsi nulemia tėvų nuomonė. Jei tėvai  žvelgia į mokyklą kaip į  „neišvengiamą blogybę“, suprantama, vaikų motyvacija mokytis bus labai menka.

     Kokie gali būti teigiami stimulai, galintys padėti vaikui nusiteikti atsakingam ir rimtam darbui?

     Pirmiausia, apeliavimas į naują – mokinio – statusą. Vaikas turi pajusti, kad mokymasis – rimta veikla ir įpareigojimas, už kurių sėkmę bus atsakingas jis pats. Jį turi lydėti Jūsų palaikymas ir pasitikėjimas, kad „pajėgs, sugebės“. Antra, tikėjimas, kad pasiseks. Jeigu vaikas matys, kad pasitikite jo sugebėjimais, jis jausis tvirtesnis, pajėgesnis, turės daugiau valios, jėgų ir užsispyrimo siekti tikslo. Pajutęs Jūsų abejonę dėl jo galimybių, išsigąs nė nepradėjęs darbo ir nesistengs pasiekti net to, ką tikrai pajėgtų. Trečia, besąlygiškos paramos ir palaikymo demonstravimas: Jūsų atžala turi tvirtai žinoti, kad susidūrusi su problemomis, nesėkmėmis, ji visados susilauks Jūsų pagalbos.

     Ko nereikėtų daryti, kad nebūtų sutrukdyta sėkmingam vaiko mokymosi startui?

     Labai svarbu nekelti vaikui pernelyg didelių reikalavimų. Tikėkite savo vaiku ir mylėkite jį tokį, koks yra, o ne tokį, koks Jums patiktų. Nederėtų lyginti vienų vaikų su kitais. Siūlymas būti „tokiam, kaip kaimynų Jonukas ar Dariukas“ gali duoti labai nepageidaujamų rezultatų: pradžioje pabandęs lygiuotis į draugus, kuriems labiau sekasi, bet vėliau pamatęs, kad nepasivys jų, vaikas gali nusivilti savimi, imti pykti ant viso pasaulio, išlieti nepasitenkinimą ant savo „konkurentų“. Nereikėtų pernelyg primygtinai rūpintis vaiko mokykliniais reikalais. Vaikas turi žinoti ir įsisąmoninti: mokymasis – jo reikalas; už savo veiklos sėkmę atsako jis pats. Įsisąmoninta atsakomybė, gebėjimas įsipareigoti ir atlikti pareigas padės vaikui ateityje tapti patikimu darbuotoju, partneriu, bičiuliu. Nederėtų kurti nerealaus, iškreipto mokyklos paveikslo: kad ten bus tik labai linksma, nepaprastai įdomu, kad mokytoja bus visada maloni, o bendraamžiai – geri ir draugiški. Reikia nuteikti vaiką, kad teks susidurti ir su netikėtumais, ir su nepatirtais, nežinomais dalykais, ir su nesupratimu, net priešiškumu... Būtina paaiškinti jam, kad tai yra normalu – gyvenime nuolat tenka išgyventi ir gerus, ir nelabai gerus jausmus, žmonių taip pat būna visokių: ir gerų, draugiškų, nuoširdžių, ir nelabai geranoriškų, palankių.

PIRMASIS KOLEKTYVAS

 

     Būsimą mokinuką verta mokyti kai kurių savybių. Pirmoji – menas kalbėti ir būti išklausytam. Kiekvienas žino, kad kalbantis būtinas akių kontaktas. Todėl nuo mažų dienų  kalbėdami su vaiku žiūrėkite jam į akis. Šitaip parodote, kad domitės savo pašnekovu. Idealu, jei prisėsite, o gal vaiką užkelsite ant kėdės ir judviejų akys bus viename aukštyje. Netrukus suprasite, kad žiūrint į akis bendrauti yra smagiau, ir pastebėsite, kad anksčiau pro mažojo ausis praslydusi informacija dabar jas pasiekia. Geras pašnekovas turi mokėti ir klausytis. Išmokykite vaiką klausytis įvairių istorijų. Papasakokite ką nors apie save. Jei mažasis pradės čiauškėti, sudrausminkite: „Aš juk tavęs nepertraukiau, dabar mano eilė kalbėti. Būk geras ir paklausyk“. Antrojiparepetuokite mokyklos režimą. Vaikai mokykloje išvengtų daug nemalonumų ir bendraamžių pašaipos, jei jų netrikdytų iš pradžių neįprastas režimas. Pirmiausia reikia žinoti, kad vaikučiui teks prisitaikyti prie kitų poreikių, t. y. visiems priimtinos bendros tvarkos. Išmokykite anksčiau atsikelti. Vaikas privalo mokėti apsirengti, susidėti daiktus į kuprinę... Juk nenorite, kad Jūsiškį mokykloje dėl to imtų erzinti kiti vaikai... Trečioji – pasaulio naujienos. Teks pasirūpinti, kad būsimasis pirmokas turėtų kai kurių bendraamžiams aktualių žinių. Pasikalbėkite apie tai, kas vaikams patinka, tik nevertinkite ir nekritikuokite – jie turi teisę į savo nuomonę.

 

Kokių bėdų gali nutikti kolektyve?

     Nauja aplinka vaikui gali sukelti stresą. Ypač jei kiti mokiniai nepriima į savo būrį išskėstomis rankomis. Tada pradinukai tėvams guodžiasi, kad mokykloje juos skriaudžia . Kaip reaguoti į mažojo skundus? Vaikui teks išmokti jų išvengti. Jei nesutaria su Onute ar Petriuku, nes jie nesidalija klasėje esančiomis knygelėmis, nieko baisaus. Konfliktą vaikas gali išspręsti pats. Jūs tik pasiūlykite keletą sprendimo būdų: „Knygeles vartykite iš eilės, apsikeiskite jomis, užsiimkite kita veikla ir pan.“ Verta paklausti ir mokytojos, ar tikrai Jūsų vaikui taip nesiseka. Ir pats nuskriaustasis gali atsakyti į klausimus, kurie tėvams atskleis tiesą: „Kas tavo draugai mokykloje?“; „Ar turi priešų?“; „Dėl ko susipykai su vaikais?“ Tik venkite beprasmiškai klausti: „Ar patinka mokykloje?“ Jei vaikui nesiseka, tai ir atsakymas aiškus.

     Netrukus Jūsų mažojo ramus gyvenimas bus iškeistas į visuomeninį. Jam tai prilygsta pasaulinės svarbos įvykiui. Todėl rengdami į mokyklą stenkitės kalbėti apie gerąsias kolektyvo savybes, nuteikite vaiką palankiai. Juk nuo šiol jį sups smagių bendraamžių draugija.

 

RAIŠKI KALBA – SĖKMĖ MOKSLUOSE

 

     Gerai išsivystęs, taisyklingas kalbėjimas yra viena iš svarbiausių sėkmingą vaiko mokymąsi nulemiančių prielaidų. Įvairūs kalbėjimo raidos sunkumai neišvengiamai turi įtakos mokslams. Be to, tai trikdo bendravimą su aplinkiniais, traumuoja vaiko psichiką. Mokiniai, turintys kalbėjimo sutrikimų, labai sunkiai įgyja taisyklingos rašybos įgūdžius, sunkiau išmoksta skaityti. Tai trukdo vaikams mokytis matematikos ir pasaulio pažinimo dalykų.

     Tam tikrais amžiaus tarpsniais vaiko kalbėjimas turi vienokių ar kitokių spragų, tai yra normalus kalbos raidos reiškinys. Jei švepluojama ir sulaukus šešerių, būtina ieškoti priežasčių. Jei vaiko kalbėjimo aparatas turi defektų, reikia nedelsiant parodyti specialistams. Kitos dažniausiai pasitaikančios kalbėjimo raidos sutrikimų priežastys: neteisinga kalbinė aplinka – tėvų ar kitų nuolat su vaiku bendraujančių asmenų kalbėjimo trūkumai, sulėtėjusi psichinė raida, dvikalbystė ir kt. Dažniausiai pasitaikantys tarp septynmečių kalbėjimo sutrikimai – šveplavimas ir neišlavėjusi foneminė klausa. Šie kalbėjimo trūkumai turi įtakos rašybos bei skaitymo įgūdžių formavimuisi.

     Jei įtariate vaiką turint kalbėjimo raidos sutrikimų, kreipkitės į mokyklos logopedą arba į psichologinę – pedagoginę tarnybą, kuri vykdo kompleksinį vaiko raidos tyrimą. Nustačius  sutrikimą, išsiaiškinus jo priežastis, bus galima vaikui profesionaliai pagelbėti. Kalbos korekcinio darbo sėkmę lemia ne vien minėtų priežasčių pašalinimas, bet ir glaudus tėvų, mokytojų, logopedo (jei reikia, ir kitų specialistų) bendradarbiavimas.

 

PATARIMAI TĖVELIAMS, RUOŠIANTIEMS MAŽUOSIUS ŠNEKUČIUS Į MOKYKLĄ

• Raskite laiko kiekvieną dieną po 20 min. vaikams garsiai paskaityti kokį nors tekstą – žinoma, geriausiai tiks pasakėlė. Tokiu būdu lavėja vaiko girdimasis suvokimas, vaizduotė, vėliau jie padės lengviau formuotis skaitymo bei rašymo įgūdžiams.

• Vaikams, turintiems tarimo trūkumų, naudinga kasdienė lūpų, liežuvio mankšta. Ją, paaiškinus logopedui, tėvai galėtų  atlikti kartu su savo mažaisiais.

• Pastebėję vaiko kalbos trūkumus, nedelskite, kreipkitės į logopedą. Kai kuriems tarimo trūkumams pašalinti kartais pakanka kelių apsilankymų.

• Sekite vaiko kalbą. Netaisyklingai tariamus žodžius pakartokite patys, įpinkite juos į kokį posakį, dainelę ir kartokite kartu su mažyliu.

 

 

 

Pagal žurnalą "Pirmokas" parengė Jonavos pradinės mokyklos mokytoja metodininkė Valdonė Šimonytė

Gerumo kelias

Tėvų pasirinkimas - auginti egoistą ar visapusišką asmenybę

 

         Keičiantis ekonominėms ir socialinėms gyvenimo sąlygoms, kinta ir šeimos statusas visuomenėje bei santykiai šeimoje. XX a. pradžioje šeimos buvo gan stabilios ir gausios. Santykiai šeimoje - patvarūs ir glaudūs, nes taip buvo lengviau išgyventi.

      Keičiantis ekonominėms sąlygoms, tvirti šeimos ryšiai trūkinėjo. Atsirado galimybė pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais be šeimos pagalbos, didėjo pasirikimo laisvė įgyjant išsilavinimą ir profesiją. Taip ekonominė pažanga skatino asmenybės tobulėjimą.

Dabartinės kartos šūkis galėtų būti – viskas individui! Nebereikia tvirtų šeimos nei bendruomenės santykių, kad galėtum išgyventi. Tačiau ar tai neiškelia tokių problemų, kaip susvetimėjimas, bendruomenės ryšių nebuvimas, bei egoistinis savo poreikių tenkinimas?

     Tai išryškėja ir auklėjant vaikus. Jei ankstesnės kartos akcentavo pareigas, tai dabartinė dažnai prisimena tik teises ir laisves. Tėvai su perdėtu rūpesčiu dar kūdikystėje ima ugdyti vaikus ir tenkinti jų poreikius.

     Begalė mokyklėlių, būrelių, studijų pilni intensyviai lavinamų vaikų. Bet dažnai tai tampa ne vaiko ugdymu, o lenktyniavimu ir pasipuikavimu prieš pažįstamus. Tėvai neturėdami laiko bendravimui su savo atžalomis, stengiasi kompensuoti tai.

Stebint tokias lenktynes aiškėja, kad vartotojiškas požiūris vis labiau įsigali net ir auklėjant vaikus. Būrelių, žaislų, pramogų gausa visiškai negarantuoja kokybiško vaiko ugdymo. Dažnai vaikai taip ir neįgauna bendravimo įgūdžių, tolerancijos, pagarbos suvokimo - paprastų žmogiškų savybių. Jos pakeičiamos įnorių ir užgaidų tenkinimu. Jei ankstesnės kartos mokė vaikus pasirūpinti ne tik savimi, tai dabar šeimose net du ar trys vaikai auginami kaip vienturčiai.

     Taip vaikai įpranta jaustis svarbiausiais, nes yra tenkinami ne jų vidiniai poreikiai, o noras išsiskirti ir pasipuikuoti. Vaikai atsiduria šeimos gyvenimo centre, nes jų užgaidų paiso ne tik tėvai, bet ir seneliai.

    Auklėjimo spragos ypač išryškėja, vaikui atėjus į mokyklą. Mažieji individai, įpratę reikalauti dėmesio sau, dažnai visiškai nesugeba prisitaikyti ir suvokti, kad kitas žmogus yra toks pat svarbus. Vaikai aktyviai įrodinėja savo tiesas ne tik draugams, bendramoksliams, bet ir  mokytojams, tėvams, nes yra įpratę, kad jų klausytų. Jie puikiai žino tik savo teises ir nepaiso pareigų. Neišmokę pagarbos ir tolerancijos kito nuomonei, dažnai savo „tiesas“ gina kumščiu arba patyčiomis bei psichologiniu smurtu. Ir patys tėvai dažnai nustemba, kai vaikai ima juos „auklėti“ ir nesupranta tokio elgesio priežasčių.

      Yra svarbu ir būtina vaiką visapusiškai lavinti. Tačiau nereikia pamiršti, kad svarbu ugdyti ir jo gerąsias asmenines savybes, tinkamai formuoti savivertę, diegti moralines vertybes. Kažin ar tai gali padaryti visi būreliai kartu sudėjus, nors jie ir lavina vaiko gebėjimus, įgūdžius – dainuoti, šokti, piešti, sportuoti. Tačiau asmenybės formavimosi pagrindai yra gaunami šeimoje. Ji užaugina arba atsakingą asmenybę, arba nebrandžią savimylą, kuris savo interesus iškelia aukščiau už visų kitų. Be to, nemoka prisitaikyti nei šeimoje, nei visuomenėje.

     Bet kodėl pamirštamos geros auklėjimo tradicijos? Gal verta nustatyti  protingas ribas tarp pareigų ir teisių? Juk pats žmogus jaučiasi pilnavertis tik tada, kai moka kokybiškai bendrauti, pasirūpinti ne tik savimi, paiso ne vien tik savo interesų, tai yra, sugeba gyventi visuomenėje. Tad pasistenkime auginti ne „genijus“ ar  egoistus, o brandžias asmenybes.

 

Informacinis šaltinis: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/tevu-pasirinkimas-auginti-egoista-ar-visapusiska-asmenybe.d?id=45662761

Tėvų pavyzdys - geriausia vaiko mokykla (straipsnis iš http://www.moteris.lt/lt/naujienos/santykiai/psichologija/tevu_pavyzdys__geriausia_vaiko_mokykla/ )

 

 

        Visi nori vaiką užauginti geru žmogumi, kad jis būtų laimingas. Tačiau tikrai ne kiekvienu vaiku tėvai gali džiaugtis ir didžiuotis. Kaip auklėti, kad vėliau nereikėtų nusivilti ir gėdytis savo vaiko poelgių?

         

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė

 

Jei mama ar tėtis giriasi, kad vaikas geras, dažniausiai turi galvoje, kad paklusnus, nuolankus, paslaugus ir mandagus. Ar tai reiškia, kad auga geras žmogus? Ar geras yra tuo pačiu metu ir laimingas?

Tėvai vaiką moko būti geru, nes nori, kad gyventų laimingai. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas. Turbūt visi pažįstame gerų žmonių, kurie ko nors paprašyti negali atsakyti „ne", jiems svarbiau išpildyti kitų prašymus, nei pasirūpinti savo poreikiais. Tokie žmonės geri kitiems, bet blogi sau. Ir dėl to dažnai jaučiasi esantys aplinkybių aukos, daro viską, ko paprašyti, ir tyliai pyksta. Kartais ant to, kuris kažko paprašė, bet dažniausiai ant savęs. Jie nesijaučia laimingi.

Manau, kad iš tiesų laimingas yra tas, kuris moka laiku pasakyti „ne", geba pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Net Biblijoje parašyta: „Mylėk savo artimą kaip pats save." Kuris nemyli savęs, nelabai gali nuoširdžiai mylėti ir kitų. Kuris nepasirūpina savimi, tam sunku pasirūpinti ir kitais. Šį teiginį gerai iliustruoja lėktuve galiojanti taisyklė: „Jeigu skrendate su vaiku, atsitikus nelaimei deguonies kaukę pirma turite užsidėti pats ir tik paskui uždėti vaikui." Taisyklė tarsi prieštarauja mūsų sampratai apie gerą žmogų, tačiau moko mus elgtis atsakingai: jeigu pritrūksime deguonies, neišgelbėsime ir vaiko. Jeigu „neįkrausime" savo „baterijų", negalėsime „spinduliuoti" ir kitiems.

 

Vaikas, kurį mama ir tėtis dažnai apkabina, paglosto, paguodžia, kaip kempinė sugeria geras emocijas, mokosi gerumo. Tačiau ar jis, myluojamas ir čiūčiuojamas, skatinamas niekada neskriausti kitų, neužaugs „šiaudadūšiu" naivuoliu, nemokančiu už save pakovoti? Gal neverta vaiko mokyti gerumo, užuojautos, paslaugumo? Gal iš tiesų geriau tegul mokosi prisitaikyti ir pasirūpinti savimi?

Gerumas ir atjauta daro mus žmonėmis. Ir nuostabu, kai mažylis to mokosi iš tėvų, juos stebi ir kopijuoja. Tačiau vaikas iš tėvų gali išmokti ir sugebėjimo pasirūpinti savimi, tapti tvirtu, geru žmogumi, kuris ne tik kitus užjaučia, bet ir sugeba pasakyti „stop" skriaudikams.

 

Kaip pasipriešinti neteisybei, parašyta Biblijoje: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį." Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas." Bet tai reikštų tapti auka, kuri nestabdo blogio savo neveiklumu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas taip mušti nebegali: jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju.

 

Tėvai tokio atsako į smurtą vaiką gali išmokyti gana anksti. Dažnai net labai mažas vaikas supykęs tėvams kanda, muša ar gnybia. Jie į tai reaguoja: pyksta, bara, taip pat įgnybia mažyliui, kad šis žinotų, kaip skauda, arba suvaidina verkiančius ir demonstruoja nuskriaustos aukos poziciją. O vaikas iš tėvų reakcijų mokosi. Ir, deja, ne to, ko norėtume, nes nei duoti atgal, nei verkti kamputyje nėra geriausia išeitis. Stabdyti vaiko smurtą būtų geriausia mylint begaline tėviška meile ir apsaugant jį nuo galimybės muštis. Tėveliai turi tvirtai, bet be pykčio paimti rankytę ir žiūrėdami vaikui tiesiai į akis pasakyti: „Stop, neleisiu. Man skauda". O jeigu vaikas ir toliau pyksta, bando muštis, gali taip daryti ir sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol jis supras, kad pyktį galima išlieti ir kitaip. Tėveliai gali pamokyti, kaip, pvz., paskatinti išsikalbėti.

 

Kokią nors šunybę iškrėtęs vaikas neretai išgirsta, kad yra blogas. Ar tai jam neatriša rankų daryti tai, ką nori (Vis tiek esu blogas")? Ar paaiškinti vaikui, kad tėvelių pyktis dėl kokios nors šunybės nerodo, kad jis yra blogas, tik blogai elgiasi? O gal elgtis priešingai: blogai besielgiantį vaiką dažniau girti, kad pateisintų gerą nuomonę, paaiškinti, ko iš jo tikimasi?

Tėvai yra tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdamas vaikas susidaro nuomonę apie save, susikuria savo paties vaizdą. Jeigu nuolat kartojame: „Tu blogas", vaikas tuo patiki. Tuomet lieka tik pateisinti savo vardą blogu elgesiu. Todėl geriau vertinti ne vaiką, bet jo elgesį: „Tu esi geras vaikas, tik dabar blogai pasielgei", ir nepamiršti bent retkarčiais pagirti, kai pasielgia gerai: „Matai, sakiau, kad tu geras, tinkamai pasielgei."

 

Ar ugdant vaiko geranoriškumą turi įtakos tai, kad jis dažnai girdi, kaip tėveliai apkalba gimines, kaimynus ar televizijos žvaigždes? Gal ne tik vaiką, bet ir visus kitus reikėtų tik girti, pastebėti tai, kas gera, nekritikuoti?

Taip, vaikas mokosi vertinti kitus pagal tai, kaip tai daro tėvai. Jeigu pabrėžiame, kas gražaus, gero nutiko, ir vaikas mokysis pasidžiaugti kitų sėkme. Jeigu tėvai su piktdžiuga pastebės, kad kažkas suklydo, vaikas elgsis taip pat. Bet jeigu suklydusį atjaučia, ir vaikas atjaus.

 

Vaikas išgirsta daug pasakų. Namie, darželyje, pas močiutę. Ar skaityti tik gražias, be blogų veikėjų? O gal paaiškinti, kodėl jie blogi?

Bet kurios šalies iš kartos į kartą perduodamos liaudies pasakos (ne H.K. Anderseno sukurtos) visada baigiasi gerai. Jos moko vaikus, kad gyvenime yra ir gėrio, ir blogio. Ir nesvarbu, koks siaubas nutiktų tikrovėje, viskas gali baigtis gerai. O atjautos vaiką galime išmokyti uždavę tokį klausimą: „Ir kas turėjo nutikti tai raganai, kad tapo tokia pikta?"

 

Konkretūs veiksmai įtaigesni nei žodžiai. Gal kartu su vaiku pažaisti ligoninę, paslaugyti meškiuką ar lėlę, įrengti lesyklėlę šalia namų, aplankyti globos namų vaikus?

Ne pagal tai, ką mes kalbame, vaikas mokosi būti geras ir atsakingas, bet pagal tai, ką darome kasdien. Kaip rūpinamės sergančiais artimaisiais ar savo senais tėvais, kaip reaguojame į per televiziją rodomą nuskriaustą šuniuką. Kaip padedame garbaus amžiaus kaimynei užnešti sunkų krepšį, renkame šiukšles, rūpinamės gamta ir vienas kitu. Vaikas stebi, dalyvauja ir kartoja mūsų elgesį.

 

Kaip vaiką mokyti atjautos? Gal paprašyti pagalbos (pvz., atnešti pagalvėlę, tuomet mama ar tėtis galėtų prigulti ir pailsėti, paduoti akinius), kad patirtų, kaip smagu padėti kitam?

Jeigu tėvai vaiką apgaubs šiluma ir rūpesčiu, bet nieko neprašys, tikėtina, užaugins egoistą, kuris mokės tik reikalauti iš kitų, bet nesugebės duoti. Todėl leiskime vaikui išvirti arbatos, kai esame pavargę, kartu tvarkyti namus, kol dar mažas ir labai nori tai daryti, įvertinkime jo pastangas pasakyti mums gerą žodį. Pajutęs malonumą būti naudingas, norės vėl tai pakartoti ir patirti.

 

Atjautos galime mokyti netgi tuomet, kai vaikas kariauja žaisdamas kompiuterinį žaidimą, žiūri veiksmo filmą. Užuot draudę tai daryti, kartais prisėskime šalia ir pažaiskime ar pažiūrėkime kartu, pakomentuokime tai, kas vyksta kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Jeigu kas nors nužudomas, galime pasakyti, kad tas nelaimėlis yra kažkieno tėtis arba sūnus ir kad mama ar vaikai labai liūdės. Paklauskime savo vaiko: „Gal būtų galima kitaip, nežudant, pasiekti tikslą?" Filmo veikėją, kurį sužeidė, užjauskime: „Matyt, jam labai skauda." Pasiūlykime savo variantų, kaip pasielgtume būdami veikėjo vietoje. Kalbėkime be pamokymų ar kritikos. Tiesiog parodykime savo pasaulėžiūrą, kurią vaikas mielai priims, jeigu jos nebruksime prievarta

 

 

 

 

Tema                                                   Nuoroda                                                     
Hiperaktyvus vaikas http://www.bendraamziai.lt/?Page=109&Vp=315&lang=lt
Saugesnis internetas http://www.draugiskasinternetas.lt/lt/indexes/adult
Ir mokytojams, ir tėveliams - ponios Austėjos el dienoraštyje. http://www.austejosblogas.lt/2009/11/demesio-demesio-konkurselis/
Kūrybinės vaizduotės lavinimas http://www.mamosdienorastis.lt/index.php?id=d-l-vaizduote
Žaidimai ir šventės. Vaikų gimtadienis. Rankdarbiai. Aplinka.  http://www.seimoms.lt/

About | Privacy Policy | Sitemap
Obelių gimnazija. Mokytoja Dalia Skeirienė.